Kelionė į Novi Sad

Liepos 10d.

Iki Novi Sad teko keliauti specialiu festivalio autobusu iš Budapešto oro uosto. Kelionė ten, ir vėliau atgal į oro uostą, kartu su pačiu festivalio bilietu ir 5 nakvynėmis studentų bendrabutyje, įėjo į įsigyta festivalio paketą. Patogu. Pats autobusas galėjo būti ir geriau vėdinamas, bet buvo bent šiek tiek vėsiau negu svilinantis 30+ laipsnių karštis už lango.

Internete lietuviškai daug informacijos apie Exit’ą prieš išvykstant nepavyko rasti. Galbūt Exit vis dar vienas mažiau lietuvių atrastų festivalių? Įdomu, ar iš vis teks sutikti lietuvių? Tame pačiame autobuse į Novi Sad visiškai atsitktinai sutikti 3 tautiečiai ir vėliau festivalyje pasivaidenęs Galapagų, Bliuzo Naktų organizatorius ir AC/DC Tribute gitaristas – Algirdas Barniškis-Blėka ir buvo vieninteliai lietuviai, sutikti ar išgirsti festivalio metu. Atsižvelgiant į tai, kad viso, pasak organizatorių, šiemet festivalį aplankė 200.000 sielų (rekordinis skaičius), lietuvių nuošimtis ne itin didelis. Nežinau, tai gerai, ar blogai.

Prieš akis ilga ir varginanti 5h kelionė autobusu. Autobuse koks trečdalis amerikiečių ir australų, kiti europiečiai. Vengrų pasienyje ilgai neužtrukus, ilgiau teko stabtelėti prie Serbų pasienio, kur eilėje jau laukė 7 ar 8 autobusai. Po geros valandos laukimo su aplodismentais kirtom Serbijos sieną. Netrukus stabtelėjom degalinėje. Čia patogiai buvo galima atsiskaityti tiek dinarais, tiek eurais. Iš maisto meniu dėmesį patraukė Burek Sa Mesom – sluoksniuotos tešlos kepinys su malta mėsa. Skanu, tik šalto kefyro trūko.

Burek sa mesom

“Burek sa mesom” – serbiškas čeburėkas

Bevalgydami nugirdom, kaip pardavėja kampuota anglų kalba aiškina kitam neanglakalbiui, kokiais įdarais kepinių turi: meat, cheese, apple; meat,… cheese,… apple!; meat!… cheese!… apple!!! Po ketvirto pakartojimo ir jau gan į aukštą oktavą pakelto balso pasidarė juokinga. Kitas pardavėjas pakeltu balsu aiškina klientui iš Vengrijos: we accept dinar and euro – forint only in Hungary!!! Tokie klientų aptarnavimo pavyzdžiai sveikina atvykus į dar ne visai Vakarietišką, bet tuom ir žavią šalį. Apskritai, kaip vėliau pamatysim, serbai labai šilti ir draugiški žmonės.

Važiuojam toliau. Iki Novi Sad dar apie 2h. Pakelėse geltonuoja saulėgrąžų arba tankūs kukurūzų laukai. Pravažiuojam nedidelį kaimelį. Vaizdelis primena gūdesnį lietuvišką kaimą: kieme stovi gerokai parudijęs kombainas, keliu vos kruta sovietinis Moskvičius, pakelėje nuo tilto į upę šokinėja vaikai. Vietovės, atrodo, visai nesvetimos.

Novi Sad – 62km, skelbia pakelės ženklas tiek lotyniškais raštmenim, tiek kirilica. Novi Sad’ą pasiekiam vakarop, 18-19h. Autobusas prieš paleisdamas Exit’o palapinių miestelyje dar prasuka pro Dunojų, kur festivalio koordinatorė parodo kitame krante ant kalvos abu du šimtus tūkstančių priimti pasiruošusią tvirtovę, kur kasmet vyksta Exit festivalis – Petrovaradin Fortress. Tokia unikali vieta, be abejonės, prisideda prie nepaprastos atmosferos, ir atvykusiems padeda pabėgti nuo kasdieninio plyno pasaulio.

Petrovaradin tvirtovė / šaltinis: Wikipedia

Petrovaradin tvirtovė // šaltinis: Wikipedia

Išsilaipiname prie Exit palapinių miestelio – Exit Camp. Čia rinkosi apsistoti didesnė dalis autobuso keleivių. Kadangi festivalio laikotarpiu miegoti tenka per pačią kaitrą – po saulėtekio ir prieš saulėlydį – o palapinių miestelyje šešėlio visiems neužtenka, vietoj karštos palapinės buržujiškai pasirinkau “4 žvaigždučių” studentiško bendrabučio apartamentus. Nelabai orientuodamasis kaip ten nukakti, ir dar mažiau norėdamas ieškoti, pakalbinau ką tik keleivius paleidusį taksistą. Rodau telefone išsaugotą adresą: Bulevar Stefana Despota 7a (sedem a). “Kiek kainuos?” Sako – tarifas pagal skaitliuką. Veide buvo bepradedanti formuotis įtari veido išraiška. Nepaslaptis, kad tokius nesigaudančius turistus taksistai mėgsta pravežti “vaizdingu maršrutu” 3 kartus apie miestą, prieš nuvežant ten, kur reikia. Bet trumpai kirptas, kūdas ir aukštas serbų vairuotojas draugiškai žiūrėdamas į akis moja ranka ir sako, kad “normal, normal”. Įtarimai išsisklaido ir jau riedam Novi Sad gatvėmis. Nespėjus pasidžiaugti kelione – po 5min jau stovime prie bendrabučio. Skaitliukas rodo 160 dinarų. 1 euras = 100 dinarų. Dar nespėjau išsikeisti vietinės valiutos. Nors iš pradžių suabejojęs, bet ilgai nedvejojęs vairuotojas paima 2 eurus, nors iš veido išraiškos matyti, kad nesupranta, ar sumoku pakankamai. Atrodo, kad nepergyventų ir padovanojęs tą kelionę. Gerietis.

Prieš festivalį buvo siūloma apsistoti skirtingo “patogumo lygio” studentų bendrabučiuose nuo 2 iki 4 “žvaigždučių”. Kadangi papildoma kaina už kiekvieną žvaigždutę tik keli eurai nakčiai, vertėjo imti geriausią siūlomą nakvynę. Kambarys nedidukas, bet jaukus, šviesus, švarus ir visoks toks, kokie kada nors galėtų būti studentų bendrabučiai Lietuvoje…

Novi Sad pasiektas.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: